In Memoriam Margarita Pileckaitė - Markovienė

2015 balandžio mėnesį, netekome draugijos garbės narės - Margaritos Pileckaitės-Markovienės. Savo atsidavimu darbui ir veiklai, ji paliko svarbų pėdsaką Lietuvos Psichodramos draugijos gyvenime. Apie gerbiamą ir mylimą Margaritą atsiliepia jos kolegos psichodramos draugijos nariai:

Psichodrama susidomėjau perskaičiusi  knygą apie psichodramą. Interente susiradau Lietuvos psichodramos draugiją. Pirmas žmogus  su kuriuo kalbėjau buvo Margarita Markovienė. Ją prisimenu kaip labai šiltą ir nuoširdų žmogų. Ypač vertinau jos sugebėjimą dalintis žiniomis, niekada nesu pajutusi  jos balse paniekos ar išdidumo gaidelės, kai užduodavau jai įprastus klausimus, nes į psichodramą atėjau iš meninės aplinkos.  Savo entuziazmo bei  komunikabilumo dėka ji kartu su grupe bendraminčiu dėjo pagrindus psichodramos draugijai. Dažniausiai savo asmeninėmis lėšomis.

Ji labai paprastai, be užuojautos prašymo pasakojo apie savo ligą, dažnai kartu su ja eidavome į meninius renginius. Jos gerumas buvo nepaprastas...

Mane domino menininkų ir psichologų bendradarbiavimo galimybės. Dar iki psichodramos pradininko J.L. Moreno  šia galimybe bendradarbiausti mane sudomino švedų režisierė ir pedagogė Siuzan Osten.

Aurelija Čeredaitė/ Gurinavičienė

 

Margaritą aš pažinojau nuo 1990 metų, kai mes tik pradėjome profesinę psichoterapinę veiklą vienoje darbovietėje.   Kažkada, kai mes kartu su ja vedėme psichoterapinę grupę, ji pasakė man : "vedantys tą pačią grupę terapeutai arba susipyksta, arba įsimyli". Ji nežinojo, kad būna dar kitaip : kai vienas iš jų išeina...

Mes nesusipykome, mes neįsimylėjome .  Margarita  tiesiog buvo šalia. Artima, suprantama.  Kartais atrodė, kad labai ji legvai supranta ir priima tave, koks tu bebūtum.  Po to ji staiga tapo vedliu- žmogumi, atvedusiu į psichodramos pasaulį ir mane, ir mano kolegas.  Po to ji pasiūlė dėstyti savo katedroje pedagoginiame universitete.  Ji nereklamavo savo gerumo.  Ji tiesiog buvo gera.

Po to buvo jos liga - nesuprantama, žiauri, neišvengiama.  Ką ji išgyveno sužinojusi apie ją, kiek jai kainavo su tuo gyventi - šį skausmą galima trumpam pajausti, bet ilgai galvoti apie jį neišeina.  Baisu, nesinori, pačiam darosi nepakeliamai skaudu.

Ji su tuo gyveno virš dešimties metų. 

Ir štai - ji išėjo.  

Liko tik tai, kuo ji iš tiesų buvo - sielos virpesiu, primenančiu mums : pasaulis yra geras. Tiek, kiek geras esi tu pats.

Olegas Lapinas

 

Su Margarita susipažinau 1997 metais, kai tais pačiais metais abi įstojome į Psichologijos doktorantūrą Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitete).  Mane ji  stebino savo brandumu ir veiklumu:  ji sugebėjo puikiai derinti psichoterapeutės darbą su doktorantūros studijomis ir dėstymu universitete, o taip pat ji buvo ir Lietuvos  psichodramos draugijos įkūrėja ir pirmoji prezidentė.  Jos dėka daugelis mano pažįstamų psichologų (tame tarpe ir aš) susidomėjo psichodrama , sudalyvavo psichodramos seminaruose,  įstojo į psichodramos draugiją.  

Net ir sukaustyta sunkios ligos Margarita sugebėjo išlikti  aktyvi  akademiniame gyvenime: dėstyti universitete, rašyti straipsnius, knygas, dalyvauti konferencijose.

Esu labai dėkinga gyvenimui  už tai, kad galėjau mokytis, augti ir tobulėti šalia tokio žmogaus.

Jolanta Sondaitė